text describing the image

Tipas / skirianti infrastruktūra
Būsena / dinaminis ardantis
Dydis / makro
Problemos / stoties įvaizdis, socialinė atskirtis, technologizuota aplinka


*Stotis – makro skirianti infrastruktūra, kurią sudaro Vilniaus geležinkelio ir autobusų stoties mazgas. Stoties tema meno projekte pasirinkta kaip architektūros magistro studijų tąsa. Tyrimas tęsiamas atsižvelgiant į anksčiau padarytas išvadas, tačiau dabar pasirinktos erdvės problematika nagrinėjama sociokultūriniu aspektu.

Stoties įvaizdis – visuomenėje stoties įvaizdis suvokiamas dvejopai. Pirmoji stoties ir jos rajono įvaizdžio dalis siejama su negatyviais ir asocialiais procesais, vykstančiais kiekvieną dieną šioje tranzitinėje miesto erdvėje. Vilniaus geležinkelio ir autobusų stoties mazgas miestiečių nuomone yra narkomanų, asocialių asmenų, bei prostitučių traukos vieta. Antroji stoties įvaizdžio dalis gali būti apibūdinama kaip pasenęs požiūris, kai stotis suvokiama tik kaip transporto mazgas ir nieko daugiau. Šiandien stotis projektuojama arba pertvarkoma neapsiribojant transporto funkcija, todėl dažnai atsiranda daug kitos paskirties veiklų, o transporto funkcija čia vaidina patį mažiausią vaidmenį. Integruojant komercinę, kultūrinę, rekreacinę ir pan. funkcijas stoties rajoną galima paversti pagrindine viešąja miesto erdve. Taigi, būtina formuoti naują stoties ir jos rajono įvaizdį, sukuriant naujas funkcijas stoties mazgą paversti dideliu traukos tašku visiems miesto gyventojams, o ne tik keliaujantiems žmonėms. Išsprendžiant antrąją stoties įvaizdžio dalį pirmoji praranda prasmę, nes stotis tampa pozityviu traukos centru, reprezentuojančiu sociokultūrinį miesto gyvenimą.

Socialinė atskirtis – Vilniaus mieste stoties rajonas suskilęs į dvi dalis, o stotis tarsi tarp jų stovinti siena, trukdanti socialiniam šių skirtingų miesto dalių tarpininkavimui. Geležinkelio bėgiai skiria pietinę miesto dalį Naujininkus nuo Senamiesčio ir Naujamiesčio. Labiausiai dėl tokio susiskaldymo kenčia Naujininkų rajonas, kuris tampa vis labiau socialiai atgrasus ir nesaugus. Sukurti patogūs ir pilnaverčiai ryšiai stoties teritorijoje padėtų užtikrintų pilnavertį skirtingų socialinių grupių bendravimą, sumažintų Naujininkų rajono socialinę atskirtį likusios miesto dalies atžvilgiu. Funkciniai ir tuo pačiu socialiniai ryšiai turėtų būti suvokiami ne kaip jungiantys tranzitiniai koridoriai, o kaip rekreacinės, dalinai komercinės erdvės, kuriose galėtų vykti sociokultūriniai mainai.

Technologizuota aplinka – viena iš pagrindinių priežasčių sąlygojančių geležinkelio stoties erdvinį atšiaurumą yra nulemta funkcijos, neatsiejama nuo šios erdvės technologinė veikla. Sukurta sudėtinga infrastruktūra nepritaikyta nuolatinei žmogaus veiklai arba trumpam buvimui, todėl yra nejauki ir laikinai naudojama. Norint atstatyti šios inžinerinės aplinkos emocinį, erdvinį ir funkcinį balansą, reikia taikyti priešingus technologizmui erdvės formavimo principus, tokius kaip “žaliųjų” zonų integravimą, jaukių rekreacinių erdvių formavimą, natūralių medžiagų naudojimą. Tokiu būdu papildant esamą technologizuotą geležinkelio stoties aplinką atstatoma tranzitinės erdvės emocinė pusiausvyra, t.y. normalizuojama individo jausena, naikinamas atšiaurumas, grubumas, tuo pačiu sukuriamas naujas emociškai ir estetiškai patrauklios stoties įvaizdis.